Niekada nemaniau, kad man gali būti aktualūs laidojimo namai Vilniuje. Mirtis tikrai nesirenka nei vietos, nei laiko. Niekas nežino, kiek mums dar liko tipenti pėdutėmis ant šios Žemės, kiek laiko juoktis ir verkt. Mirtis visada yra nelaukiama viešnia. Ji pasibeldė į mūsų namus taip pat labai netikėtai ir labai, labai nelauktai. Dangus pasikvietė mano mylimiausią tetą. Jei smalsu, kas ir kaip, trumpai papasakosiu savo istoriją. Visai netikėtai ir greičiausiai ne savu noru sužinojau, kaip veikia laidojimo paslaugos Vilniuje.

Su teta turėjome labai artimą ryšį. Kartu keliaudavome, susitikdavome per didžiasias metų šventes ir visus giminės gimtadienius. Tą lemtingą vakarą, grįžę iš nuostabių atostogų Kipre, nusprendėme vakarienę ne gamintis pačios, o užsisakyti į namus ir įsijungėme televizorių. Prieš tai nusiprausėme. Pas tetą namuose visada jauku ir gera. Sočiai pavalgę ilgai kalbėjome, kol galiausiai net nepajutau, kuri pirma užmigome. Teta – amžiams. Atsibudusi ryte supratau, kad tiek daug prieš miegą ji norėjo pasakyti ir mane išklausyti ne veltui. Atostogos irgi buvo labai turiningos. Gaila, kad kartu jau paskutinės. Supratusi, kad jos gyvybės siūlas jau buvo nutrūkęs gilios nakties metu, ėmiausi pirmų žingsnių, ką turėčiau padaryti mirus artimajam. Atvykusi greitoji medicinos pagalba nebesuteikė jokių vilčių ir konstatavo mano tetos mirtį. Sutvarkiusi visus formalumus ir popierius, pradėjau domėtis, kokie ir kur yra artimiausi laidojimo namai Vilniuje. Labai apsidžiaugiau, kad jie buvo įsikūrę vos už kelių kvartalų. Supratau, kad bus taip visiems patogiau, galėsiu bet kada sugrįžti į tetos namus, jei ko prireiktų. Labiausiai man reikėjo poilsio. Buvo labai skaudu ir sunku. Niekada nemaniau, kad laidojimo namų personalas gali taip nuoširdžiai padėti sunkią akimirką, lyg mano teta būtų ir jiems artimas giminaitis. Darbuotojai suteikė daug naudingos informacijos, visada buvo pasiekiami ir rūpinosi visų gerove tomis itin sunkiomis pirmomis po mirties dienomis. Jei ir Jums taip nutiktų, kuo nuoširdžiausiai linkiu, kad išsirinkti laidojimo namai Vilniuje būtų kuo panašesni į tuos, su kuriais man teko susidurti.

By Marius

Labai seniai, vienas iš gilaus Žemaitijos kaimo į sostinę atvykęs jaunuolis, nedrąsiai įžengė į savo universiteto kompiuterių kabinetą. Nedrąsiai atsisėdo prie laisvo kompiuterio ir, sulaikęs kvėpavimą, paspaudė mygtuką. Sumirgėjo žalia lemputė, bet kompiuterio ekranas liko juodas... Jaunuolis persėdo prie kito kompiuterio ir nusistebėjo, kodėl tokioje įstaigoje kompiuteriai neveikia... Paspaudė mygtuką ir... antras kompiuteris neįsijungė. Šalia sėdėjęs studentas pastebėjo tokias desperatiškas pastangas : „paspausk Power mygtuką ant kompiuterio, o tik tada ant monitoriaus...“ Akių iš gėdos nebuvo kur dėti, bet tą dieną buvo duotas aiškus pažadas - išmokti naudotis kompiuteriu, jį prisijaukinti ir padaryti savo sąjungininku, o ne priešu. Po keleto metų šis pažadas buvo įgyvendintas su kaupu. Kuo baigėsi ši istorija? Pasižiūrėkite į Rasytojas.lt ir patys suprasite...

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *