Elena Komercija arba, kaip ją draugai vadina el. komercija, yra be galo „kukli“ bet tyli mergina. Ji su daug kuo draugauja, bet niekam nieko apie save nepasakoja. Jos draugai sako, kad tokia ji tapo po itin skaudžios patirties Lietuvoje. Kas ten nutiko – niekas tiksliai nežino, tačiau kartais Elenai prasprūsta vienas kitas faktelis, iš kurio galima susidaryti šiokį tokį vaizdą.

Elena mėgsta skaityti. Tiesiog dievina knygas. Buvo laikas, kai šalia knygų pas Eleną buvo padėtas ir ausinukas, kuriame buvo galima klausytis muzikos. Aišku, ji buvo leidžiama iš CD. Pirmoji ir turbūt didžiausioji Elenos „meilė“ yra Amazon. Būtent ši parduotuvė 1995 metais pradėjo prekiauti knygomis. Viskas buvo labai paprasta ir romantiška – žmonės iš viso pasaulio užsakinėjo knygas, kurias malonūs darbuotojai pakavo ir siuntė paprastu arba skubiuoju siuntų paštu. Apmokėti už knygas tuo metu buvo galima kreditine kortele, čekiu arba grynaisiais pašto kurjeriui, kuris perduodavo tuos pinigus pašto kompanijai (kažkaip). Visi santykiai išgyvena tam tikrų pakilimų. Toks Elenai ir Amazonui nutiko 1999 metais, kai trys berniukai su savo Paypal pasiūlė patogesnį būdą mokėti už knygas internetu net ir neturint tarptautinių bankų sąskaitos. Vėliau Paypal smarkiai išpopuliarėjo ir Amazonas bendrauja su juo iki pat šiol. Nepaisant to, kad Paypal buvo kitos Elenos meilės – eBay – draugelis. Labai sudėtingas čia tas meilės trikampis ar keturkampis, tiesa?..

Elena Komercija, kitaip el. komercija, tuo metu buvo labai pasileidusi mergina. Ji draugavo su visais iš eilės ir vienu metu. Taip jau nutiko, kad 1998 metais el. Komercija apsilankė ir Lietuvoje

Niekam ne paslaptis – ji čia irgi bandė pardavinėti knygas, kompaktinius diskus su muzika, žaidimais ir programomis. Lietuviškos „meilės“ vardas buvo ne toks jau ir lietuviškas – Books.lt. Tik meilė truko gana neilgai iki 2006-jų. Lietuviškas knygų prekybos gigantas Books.lt dingo. Visos knygos, kurias parduodavo internetu atsidūrė „Penkių kontinentų“ knygyne (pirk.penki.lt), kuris tuo metu buvo Nr.1 žinių šaltinis jauniesiems programuotojams, o dirbti „Penkiuose kontinentuose“ buvo kur kas geriau, nei mokytis 4 metus universitete. Books.lt – pirmoji lietuviška el. parduotuvė, gyvavusi keletą metų ir realiai prekiavusi knygomis.

Po metų el. Komercija susipažino su kitu sėkmingu vaikinuku Pigu.lt (2007 metais), kurio iš savo dėmesio rato nepaleidžia iki šiol. Pigu.lt tuo metu prekiavo kompiuteriais ir į knygiūkštes nelabai dairėsi. Tiesa, vėliau ir jie prisiminė seną Elenos aistrą knygoms, tačiau viskas vyko tada, kai visi didieji Lietuvos knygynai patys pasikvietė el. Komerciją į pagalbą savuose reikaluose.

Ar tikrai tik su knygomis draugavo el. Komercija? Apie kitus draugus žinome gana mažai.

Štai dabartinis Telia tuomet vadinosi Omnitel. Jie irgi dirsčiojo į el. Komerciją ir 1999 metais įsteigė savo elektroninę parduotuvę Muge.lt, kurioje buvo prekiaujama skirtingomis prekėmis. Štai, kaip tuo metu atrodė Muge.lt telefonų parduotuvė. Tiesa, kainos tais laikas buvo verčiančios iš koto…

Po Omnitel el. prekybos sparneliu 2000 metais prisiglaudė ir kitos kelios įmonės, kurios irgi bandė pardavinėti savo produkciją internetu. Muzikos Bomba (dabartinė imuzika.lt) prekiavo kompaktiniais diskais. Sarma (dabar Douglas) jau tada bandė parduoti kvepalus ir kosmetiką. Nora pardavinėjo laikrodžius (dabar Laikrodziai.lt). Ardena (sviestuvai.lt) jau tada prekiavo šviestuvais, o Elsis (elsis.lt) – kompiuteriais, spausdintuvais, monitoriais. Nieko neprimena? Omnitel jau 2000 metais buvo pirmasis elektroninis prekybos centras Lietuvoje.

Įdomu tai, kad minėtos parduotuvės išliko iki šiol ir toliau vykdo savo veiklą. Bet pirmosios knygų prekybos platformos Books.lt Elena nepamiršo. Tik apie ją daugiau niekam nepasakoja…

Dabar el. komercija gali pasigirti daugiau nei 2000 draugų iš Lietuvos.

Paklausite, kodėl 2000 metais Lietuvoje buvo tiek mažai el. parduotuvių?

Yra trys priežastys:

  1. 2000-siais labai mažai žmonių naudojosi internetu. Buvo įprasta skambinti telefonu, o internetas ir el. paštas – tik kvailiams. Jei reikėjo persiųsti kokį dokumentą, naudojosi faksu. Kam tas internetas ir tie forumai? Studentų ir programuotojų reikalai rimtų verslininkų tikrai nedomino.
  2. Atsiskaityti internetu galėjo tik tie, kurie turėjo kreditines korteles. O tokių buvo gana nedaug. 1999 metais universitetai keitė studentų pažymėjimus. Studento pažymėjimas buvo kartu ir banko „Snoras“ kortelė, į kurią esant reikalui buvo galima pervesti stipendiją. Tuo metu visi verslininkai labai juokėsi iš tokio sprendimo, tačiau dabar jau bankrutavęs bankas iš tiesų prisidėjo prie el. prekybos skatinimo Lietuvoje, nors studentams duodavo paprastas debetines, o ne kreditines korteles.
  3. Baimė kad pavogs pinigus buvo kur kas didesnė, nei po atlyginimo vaikštinėti tamsia gatve 12 valandą nakties. Čia pasitarnavo spauda ir kino filmai, kurie visur rodė hakerius – kompiuterių nusikaltėlius, vagiančius milijonus iš bankų. El. komercijos draugai bankai dar ilgai investavo į žmonių švietimą, siūlė visokias virtualias korteles, kad tik žmonės dažniau pirktų internetu. Atrodo, ši problema vis dar gaji iki pat šiol…

Elena Komercija Lietuvoje nebuvo sutikta labai šiltai, tačiau čia ji rado keletą labai gerų draugų, su kuriais dirba iki šiol. Gaila, kad apie lietuviškų el. parduotuvių istoriją žinome tiek mažai.