Categories
Pamenu, kai buvau vaikas, kiemas buvo lyg paralelinė visata. Ryte dar mokykloje, o vos grįžus – čiupai batelius, greitai sukrimtai sumuštinį ir bėgi laukan. Ten laukė visi: ir „klasės“, ir „gaudynės“, ir net paslaptingas „špilkas“, kurio taisyklės keitėsi kasdien, bet vis tiek kažkaip veikė. Niekas neklausė, ar nori žaisti – tiesiog buvai įtrauktas. Dabar žiūriu pro langą – tyla. Vaikai kieme? Retenybė. Ar iš viso jie dar žino, kas yra „klasės“?
Kaip žaidimai atrodė anksčiau – nuotykiai, išradingumas ir nubrozdinti keliai
Tais laikais mums nereikėjo jokių instrukcijų ar žaidimų aplikacijų. Turėjome kreidą (ar bent jau akmenuką, kuris ją atstoja), gumą, virvę ir… vaizduotę. „Klasės“ buvo tokios populiarios, kad kiemo grindinys nuolat buvo apipaišytas geometrinėmis figūromis. O „lenciūgas“? Vienas pavojingiausių, bet ir juokingiausių žaidimų – šūksniai, juokas ir nuolat nutrūkę megztiniai.
Žaidėme „slėpynes“ net tamsoje, „karą“ su kankorėžiais, o iš smėlio dėžės galėjai išeiti tik tada, kai pastatei pilį vertą „Eurovizijos“ scenos. Ir svarbiausia – viskas vyko be suaugusiųjų priežiūros. Turėjome taisykles, bet jos buvo mūsų pačių. O žaidimai keitėsi kas dieną, priklausomai nuo nuotaikos ir idėjų.
Kas pasikeitė – technologijos, tėvų baimės ir kitokie prioritetai
Šiandien viskas šiek tiek kitaip. Kieme retai pamatysi daugiau nei kelis vaikus. O jei ir pamatai – dažnai jie sėdi ant suolelio, žiūri į telefonus. Žinoma, negaliu jų kaltinti – aš pats tą darau. Technologijos ne tik pakeitė mūsų kasdienybę, bet ir smarkiai paveikė vaikystę. Net kai norisi žaisti lauke, dažnai nėra su kuo – daugelis draugų lieka namuose su „Minecraft“ ar „Roblox“.
Net tokie paprasti mobilūs žaidimai kaip „Plinko“ vis dažniau užima vaikų dėmesį – komentarai ir Plinko atsiliepimai rodo, kad net suaugusieji įsitraukia ir leidžia ten laiką. Tai nereiškia, kad blogai, bet kartais norisi, kad tas pats entuziazmas persikeltų ir į tikrą kiemą.
Tėvai irgi prisidėjo – visur matoma baimė: kad kas nepargriūtų, nepasimestų, nesusimuštų. Tuo tarpu anksčiau nubintytas kelis buvo dienos norma. Ir vis dėlto vaikai žaidžia, tik kitaip – dažnai organizuotai: su tėvais sporto aikštelėse ar treniruotėse. Spontaniškumas dingo. Ir, jei atvirai, to man kartais gaila.
Ar viskas prarasta? Tikrai ne – žaidimai tiesiog keičiasi
Bet net jei senieji žaidimai lyg ir dingsta, vaikai vis tiek žaidžia. Jie vis dar kuria taisykles, derasi, susitaria, mokosi bendradarbiauti – net jei tai vyksta virtualiame pasaulyje. O kartais, jei atsiranda viena drąsi siela, kuri prisimena „klases“ – visa kiemo bendruomenė ima sekti paskui. Ir tada supranti: žaidimai niekur nedingo. Jie tiesiog laukia savo valandos.
Mano patarimas tėvams – parodykit, kaip mes žaidėm. Nubrėžkit „klases“, parodykit „kamuolio sienelę“, žaiskit kartu. Ir, svarbiausia, leiskit vaikams žaisti patiems – be taisyklių, be „YouTube“ pamokų, be rezultatų lentelės. Nes tik tada gimsta tikra vaikystė.
O jei nežinai, kaip žaidžiamas „špilkas“ – sveikinu, tu tiesiog tapai vaiku iš naujo.
